Jaučiu palengvėjimą. Jaučiu laisvę. Jaučiu kažkiek savęs didesnį pažinimą, kas buvo taip tolima ir nerealu.
Man reikia dvasinės ramybės, poilsio nuo santykių su žmonėmis, poilsio nuo vyrų, nuo minčių ir nuo bandymų pabėgti nuo tų minčių. Reikia rutinos, stabilumo. Reikia tik savęs, daugiau nieko. Vienatvės, kurią aš slaptai dievinu ir neapkenčiu.
Neįsivaizduoju kiek ilgai pavyks taip pagyventi. Bet žingsnis po žingsnio.
Rodyk draugams
Keisti jausmai aplanko gan dažnai. Jie sunkiai paaiškinami, pačiai nesuvokiami. Šiandien jausmas, kad tik žingsnelio trūksta iki laimės, svajonės įgyvendinimo. Tačiau kuo tai keista..? Aš nežinau kokia tai laimė ar svajonė, aš nežinau į kurią pusę tas žingsnis turi būti žengtas, tačiau jaučiu kažką ateinant, kas mane pakylės iš egzistencinio liūno.
Rodyk draugams
Mano sapnai baisus, keisti, bet einantys tiesiai man i sirdi. Naiviai bandau juose atrasti atsakymus i sau rupimus klausimus.
Sianakt sapne mano mylimasis itrauke man artimus zmones i mirties situacija, kartu ir mane, taciau mane stengesi isgelbeti, taciau mano artimieji nusove ji, pries man jam pabuciuojant ranka.
Esu pasimetus gyvenime, nezinau ko noriu, nezinojau kokio gimtadienio torto as noriu. Nezinau, kas sapne buvo tas mylimasis ir kas tie artimieji, bet zinojau jausma. Gal vyras, kuris dabar yra mano gyvenime perkeltine prasme taip elgesi, nes is tikruju panasiai yra. Jam rupiu tik as, jam nerupi mano artimiausieji zmones, nes rupiu tik as, bet jie ir yra didele dalis manes, o tai jau problema, kad jis ju nebando pazinti,priimti. Jam nusispjaut ant ju. Bet jis nera mano mylimasis, o kas jis yra as nezinau, nes as neturiu nuomones. Nesuprantu saves.
Bandziau atsiminti, ka as anksciau darydavau, kai ateidavo toks periodas gyvenime, kai as nieko nebezinau. Noriu uzsisklesti bent savaitei ar kiek reikes vienatveje, bet ar as atrasciau zinojima? Gal tik dar labiau panardinciau save i nezinia ir kitoki velnia, kuris mane zudo. Bet veikti ir pamirsti visa zinojimo bejegiskuma irgi ne iseitis.
Jauciu blogiau, taip jaustis, nei skausmas ar kitos problemos. Net negaliu parasyti, kad as zinau, kad blogiau taip jaustis, nei kiti dalykai. Ir ka gi man su savimi daryti..
Rodyk draugams
Esu visiskai neverta to, ka turiu, o ta tik suvokti nepakanka. Bet kaip paciai sau trenkti galvon, kad atsipeikeciau? Kad uzsitarnauciau ir didziuocausi savimi, nes tada didziuosis ir patys verciausi to zmones..
Kiek spyriu buvo duota, bet gal jie ne per stiprus? Kiek esu praradus ir gavus antra sansa, kad pasimokyciau. Ir niekaip niekaip niekur nepasimokau is savo klaidu. Kaip as isgyvensiu toliau..?
Rodyk draugams
Man after man (boy after boy). What’s going on? The same beggining, the same talk.. The same feelings..?
Negi as tokia pazeidziama,kad taip lengvai susipinu vyru dziunglese? O po to skausmas, asaros, grindys ir vel istorija kartojasi.. Taip, ieskai to kazko, bet ar toks budas tinkamas? Man reikia demesio, vyru demesio, gal del to dabar kazkuris vienas butinai visada turi buti salia? Nesvarbu koks, nesvarbu kokiais budais, svarbu kad dievintu ar bandytu dievinti. O pati jauciuosi taip pat, bijanti, nepasitikinti, taciau jaucianti kazka viduje.. O gal as jau paprasciausiai nebeatskiriu [tikru] jausmu ir nebetikiu kuo tikejau.. Absoliuciai nesuprantu..
I need time with my self, to try to figure it out.
Always thinking, never just being.
Rodyk draugams
Bandau pažvelgti jam į akis ir suprasti kas jose atsispindi.. Apatija, vaikiškumas, rūpestis, pavydas, nepasitikėjimas ar tiesiog nuovargis.. Tu taip stengiesi išlaikyti kontaktą, kad suprastum, bet gauni nesuprantamą atsaką. Žodžiai, kuriuos tik tu supranti ir tas pats per tą patį. Ir ką tada? Vėl speliot, analizuoti,interperetuoti, kankinti save? Viskas, viskas Tariu aš šitą žodį ir įtikinu save ir nuvalau gėdą.
Pasitraukit nuo manęs visi. Arba viskas arba nieko.
Rodyk draugams
Prakeikiu ta diena, kai tapau moterimi vyru akimis.
Rodyk draugams
Kai girdima neįmanoma muzika, realybę nutraukia vėjas ir gali atsidurti bet kur. Kur šizofrenija tobulybė, o beprotystė grožis. O galvojai niekada taip nebūna. Pakanka prisigerti gamtos spindinčioje pienių jūroj ir patikėti…
/Ačiū už žiedą, ačiū už šokį, dobile broli, and žalio stalo,/
Rodyk draugams
Ievų žiedlapių kvapas užburia širdį, apipina protą ir išlaisvina svajones. Patenki į lengvą sūkūrį.. Kažkas palengva glosto tavo plaukus, pėdas kutena smėlis, o jūra nuplauna įsismelkusį purvą. Kas jei ne gamtos tobulybė išlaisvina svajones? Papulk į negyvenamą salą ir atrask save, atrask savo prigimtį, tik nepamaesk dalies proto, o visa kita nebesvarbu.
“Brangiai ima iį mūsų gamta už laimę, žiūrėti į ją ir ją jausti: ji pasiima mus”
Tegul pasiima mano sielą, jei jausiu beribę meilę.
Žmogaus norai begaliniai. Prakeikti padarai. Prakeikti skausmui. Tegul suvilioja mane ir pasiima iš prakeiktųjų. Aš būsiu su saule. Aš būsiu saulė, aš būsiu gaivus lietus, aš būsiu žemė. Aš būsiu kas esu, niekas neskaudins, nebent vasaros griaustinio šauksmas. Niekas nežemins, nebent sparnų nebuvimas. Nieko nėra neįmanomo. Aš skrisiu nuo aukšto krioklio, ežeras mane sugaus ir apglėbs ir nebus niekas neįmanoma.
Mano esmė neišsemema.
Rodyk draugams
Ruduo. Taip neapsakomai greitai bėga laikas. Medžių lapai bežaidžiantys su lietaus lašais krenta ant pilko cemento, kurį mes tik ir matome. Nepastebime jų žaidimų.. Girdime tik medžių raudas apie išsiskyrimą, netektį.. Matome tik savo sudarkytus veidus, atsispindinčius pilko cemento veidrodžiuose.. Mums nerūpi kodėl medis rauda, kodėl jo auksiniai lapai šėlsta su sidabriniais ar pilkais lašeliais.. Kodėl dangus pilkas, o nebe melsvas kaip kadaise buvo.. Kodėl dingsta taip džiuginusi mus žalia žolė..
Kartais, vienam iš tų savimylų grįžta protas ir jie apsidairo.. Pamatę rudens stebuklus nusišypso. Pakelia vienišą kaštoną ir keliauja per gyvenimą nepamiršdami apsidairyti.
Rodyk draugams
